viauktelėti

viáuktelėti, -ėja (-ia NdŽ), -ėjo RŽ 1. intr. DŽ, NdŽ suviauksėti, suloti: Ano lojimas: jei svetimas žmogus pasitaiko, viáuktelė[ja] Sd. Net kaimo šunys, ir tie, užmiršę baugias naktis, dabar snaudė išsitiesę ant kiemų žolyno, tingėdami nors kartą viauktelėti rš. Įvažiavus karietai į sodžių, ties trobų vartais išsitiesęs juodas kudlius tingiai viauktelėjo Pt. Žiūrėk, viauktelėdavo prieklėtyje plonu balsu – žvalgykis [lapės] gervuogėmis, apyniais apraizgyto upelio slėnio pusėn rš. 2. intr. suklykti, surikti, suūbauti (apie pelėdą ar kitą paukštį): Rugiuose viauktelėjo ne tai girgždėlė, ne tai apuokas iš drevės M.Katil. 3. intr. sumykti: Karvė tik viáuktelėjo, pašoko ir – gatava (gyvatė įkirto) PnmŽ. Nė neviáuktelėjo veršis Bgt. 4. intr. Ser, Pc klyktelėti, sustugti, riktelėti, aiktelėti: Kažkas taukštelėjo su kuolu į kaktą, kad jis tik viauktelėjo K.Bor. Net vieno sykio neviáuktelėjo [gimdydama], oi kantri Šd. Ir užgulė jį kaip šieno vežimas, kad nei pajudėti, nei viauktelėti: gelbėkite! Vaižg. Viauktelėjo balsų galybė, pavirpinti Ventos kriaušiai skardys, sudejavo jauni miškai, pasiųsdami vis toliau pagautą ir pagaunamą aidą, – suskambėjo visi pašaliai Vaižg. 5. tr. NdŽ tarstelėti, pasakyti: Ana jau net neviáuktelėjo Švnč. 6. intr. Kn prk. kauktelėti, švilptelėti: [Aliarmo] atšaukimo nė negirdėt, tik viáuktelė[jo] sykį [sirena] Kt. Lendrinis botkotis viauktelėjo susiriesdamas lanku M.Katil. Tik viauktelėjo sviedinys, lyg kažkas virš galvos plyšo, ir medis su visu gandralizdžiu kieme išsitiesė rš.

◊ nė̃ lãpė neviáuktelės niekas nepajus, nesužinos: Už remontą [valdytojas] paims kyšį nemirksėdamas, medžiagas paleis į šalį, kad nė lapė neviauktelės rš.